Diary

Ciao,

Visame tame BLOGtope nebuvau jau apskritus metus ir daugiau, tai visai nesitikiu ir vėl į tas pozicijas papulti, jau to praeito karto užteko. Atsidarai sau kaip eilinis pilietis blogas.lt ir viršūnėj tavo įrašiukas puikiuojasi. Visai nieko. Pavadinimas bent jau buvo ,,Jis tau per šventas, brangute” (o kaip seniai tai buvo…), o dabar tik visokie straipsniai apie kainas, infliacijas, atlyginimus… Bla, bla, bla, lia, lia, lia. Nejau nieko įdomesnio neįmanoma patalpinti tokioje garbingoje vietoje? Vėlgi atkertu: nesigviešiu tos vietos. Tiesiog. Arba bent jau įvairesnių skonių žmogystoms, kol kas nebaisiai suinteresuotiems pensijomis ar benzino brangimo tendencijomis. Et. Koks skirtumas, vis tiek ir šito mano įrašo niekas, veikiausiai, nesivargins skaityti. Kitą vertus, aš nė neturiu, ką dorai papasakoti.

Taip, mano draugė paliko mane vieną ir išdundėjo studijuoti į Šiaulius. Dabar prisimenu, kaip visi ją sveikino įstojus.

Taip, rytoj mokytojų diena. Savo mylimiausiems mokytojams gėlių, aišku, vėl nenešiu, niekada nenešiau. Keista pačiai. Visokioms auklėtojoms ir kitiems Didžiavyriams (neturint galvoje, kad auklėtoja vyras, juoba didis) nešdavau kiekvienais metais iki kokios šeštos klasės, o tokiems kaip istorijos mokytojas niekados.. Labai čia jums, aišku, įdomu skaityti. Laura, Laura, pranokai pati save!

Aš tik noriu pasakyti, kad skaitytumėt rusų literatūrą, jei įmanoma originalo kalba, jei ne, oi, gerai bus ir lietuviškai (pati tik taip ir taip..), nuneštumėt mylimiems mokytojams gėlių ir NIEKADA nebandytumėt vienu užpakaliu užsėsti dviejų kėdžių.

Ja. Labai sutrumpėjo mano įrašai, lyginant su pernykščiais ar juoba užpernykščiai, kai pasiskaičius rodosi, jog svetimas žmogutis ten juos rašė, pasislėpęs kokioj bakūžėj su žibintuvėliu, nešviečiančiu toliau nosies…

Patriotizmas, dudes.

Sako, patriotai supykę baisūs..

Sveiki,

O laukia kiti metai, nauji vaikai ir nauji nuotykiai!..

Sveiki,

Toliau varau apie Slovakiją, nors… Taip. Nesvarbu. Gerai?

2011.05.17

Šįryt papusryčiavome jau kitoje salėje, kur, kiek atmenu, pateikė kumpio, sūrio, pomidorų, agurkų ir kelių rūšių duonos bei uogienės su skania arbata.

Visą kelią, kurį važiavome į Ledo Urvus, vadovė su galiorka be sustojimo, turiu omeny, BE SUSTOJIMO varė savo vieniem suprantamus, bet įsivaizduoju, jog absoliučiai idiotiškai nejuokingus bajerius apie kairę bei dešinę.

Galiausiai atvažiavome.

Tai taip atrodo ankstyvą rytą užkopus kelis šimtus metrų miško takeliu. Viduje fotografuoti buvo draudžiama. Na, ne draudžiama, bet sumokėjus 10 eurų. Mes, žinoma, kaip tikri rytų europiečiai, besišliejantys prie rusų tautos, to draudimo nepaisėme ir slapčiomis porąsyk spragtelėjom fotiko mygtuką. Nuotraukos, tiesa, neišėjo kažin kokios, bet jau šis tas.

Štai internetiniai vaizdeliai, kurie net konkuruoti su maniškiu negali:

Taigi. Man kiek nesmagu, bet turiu pripažinti, jog Demanovos urvai paliko didesnį įspūdį. Tik nemėginkite nusivilti šiais ledo urvais, ypač, jei jų nematėte. Ledas — 10 m storio ir sudaro milžiniškas sienas bei požemines galerijas. Šaltukas čia vasaros metu spaudžia nestipriai: apie 0…-4 C. Visgi pravartu užsimesti striukę.

Po ledo urvų važiavome į Slovakijos rojų. Kam rojus, o kam pragaras turistai sprendžia įveikę trasą. O jų esama skirtingo sunkumo. Mes kaip pradedantieji, savo būryje turėdami dvi pensininkes, kurių viena pasitraukė net nepradėjusi, žygiavome, kaip sakoma, lengva trasa, bet, žinote, veikti irgi buvo kas. Įsivaizduokite, jog einate kalvota, akmenuota vieta vidury miško, šalimais tai iš vienos tai iš kitos pusės teka upeliai, krintantys nuo neaukštų kriokliukų. Jūsų užduotis — sekti trasos ženklus, lipti trijomis kopečiomis, kur šlaitas per status užlipti savomis kojomis ir nesušlapti jų upelyje. Nepamirškite, jog visą kelią kopiate į įkalnę. O štai kaip tai atrodo nuotraukose:

Pora internetinių vaizdelių (iš kitų trasų, kuriose man neteko pabūvoti):

Taigi. O, bėda, tu bėda, aš kaip visiška minkštaprotė užsidėjau basutes. Na, panašias į tas Masajų, tik be supamo pado. NIEKADA jų nesimaukite, eidami į kalnuotas vietoves. Užlipt užlipsite, bet su nulipimu…

 Na, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Galų gale pasiekėme finišą, prieš tai atsigėrę šaltinėlio vandens ir sulaukę, kada sugrįš normalus kvėpavimas. Nuovargis, turiu pasakyti, yra. Ypač tokioms prie sporto nepratusioms kojoms kaip mano. Teisybė, finišu vadinome tokio jaukaus kalnų viešbutuko (na, gal kalnų netinka, nes tai tikrai ne chata) erdviame kieme-aikštelėje, po kurią zujo linksmai nusiteikusi ruda kalytė, o viename aptvertame kampe bliovė ožiukai bei vartėsi riebi paršavedė.

Tiesa, pats Geravy viešbutis:

Vieta, turiu pastebėti, nuostabi. Ir aš dar ten būdama, jau įsileidau į fantazijas apie organizuojamus draugų susitikimus ir kitokias progas bei balius. Ta vestuvių planuotoja, kuria prieš kokius penkerius metus norėjau būti, manyje dar gyva, ką?

Tat tenai prisiilsėję pradėjome leistis į apačią, Pila miestelį (dabar labai tikiuosi, jog ten tikrai Pila miestelis ir jūsų neklaidinu).

Nebeveikiantis kalnų kletuvas.

Kaip jau minėjau, visą lipimą man gadino tos velnio basutės. Kol batas dar laikosi ant kieto žemės pagrindo, koja jau slysta. Urzgt.  Maža to, vos nesukūliau savo didelio turto — fotoaparato. Na, toks ten ir turtas. Joks jis ne veidrodinis ir kainavo ne du tūkstančius, bet labai mėgstu juo pašaudyti, kaip turėjote pastebėti, akimis permesdami šias ir praeitų įrašų nuotraukas.

O tas Pila miestelis, kurio nuotrauką matote aukščiau, išties nepaprastai žavingas. Ten gan nemažai nakvynės namų, o centre ežeras. Ir vėl aš įsisvajojau apie ten organizuojamus pasibuvimus ar tiesiog atostogas.

Ten prie ežero, mūsų jau laukė autobusas. Kad jau buvau alkana, tai verdančiu vandeniu užsipyliau vieną tų sriubų-miltelių. Suprask, barščiai. Ir dar turbūt kažkur turėjo būti prierašas: Skanu kaip pas mamą. O išties lyg šliurptum pernelyg rožines pamazgas. Keisto burokų skonio sintetika.

Iš ten pajudėjome į Levočos miestlį. Pakeliui pravažiavome pro visai mažus kaimelius, kuriuose tebekaba tokie dideli garsiakalbiai ant stulpų (kaip Smetonos laikais kabėdavo pas mus geležinkelių stotyse) ir plyšoja vietines žinias ar sveikinimų koncertus visam kaimui.

Atvykome į Levočą, pagrindinę miesto aikštę, kurioje būrėsi nesvietiškai daug čigonų (romų) kilmės žmonių. Apskritai, Slovakijoje be galo daug čigonų (romų) kilmės žmonių.

Čia turėjome šiek tiek laisvo laiko, kurio metu visi masiškai subėgome į tualetą, po to į parduotuvę, iš kurios viena porelė išėjo piktut piktutėlė. Ir kaip kitaip, juk išsikaštavę dėl kažkokios šanpso bonkos tarpudry ją sukūlė. Šiaip ar taip pagrindinis objektas, lankomas Levočoje — sena kaip gyvenimas katedra, kurioje stovi aukščiausias medinis altorius pasaulyje. Fotografuoti galima tik sumokėjus simbolinį 150 eurų mokestį. Žinoma, jo niekas nemokėjo. Bet nufotografuoti vistiek  įstengė, nusisukus budrioms gidų akims. Tik ne man. O ir internete, pasirodo, altoriaus nuotraukų kaip ir nėra, tad jums, tamstos, jau teks patiems jį apžiūrėti nuvažiavus į Levočą. Grįžtant pagavau nuostabią intymumo akimirką tarp senelio bei anūko:

O čia Levoča internete:

Iš ten nurūkome netolimą kelią į Spiš pilies griuvėsius. Pilis kažkelintais metasi buvo sugriauta ir neatstatyta, bet po vidų vaikščioti galima, tai ne akmenų krūva. Be to, po pievą laksto švilpikai. Štai mano fotoaparato užfiksuoti vaizdai:

Pasakojimas apie pilies istoriją.

Koplytėlė, kurioje trumpai meldžiausi.

Nuotraukų nededu, nes tai ilgai užtrunka, bet tenai būta ir įvairių kambariukų, virtuvė, kankinimų kambarys.

Aplankę pilį, suvalgėme ledų ir nuėjome pažiūrėti tų švilpikų, kurie mūsų nė iš tolo neprisileido.

Šalia pilies, nusileidus nuo kalno, kurį įveikėme autobusu, trykšta geizeris. Ne toks, kokį įsivaizduojate, kai išgirstate žodį ,,geizeris”. Tai tiesiog kunkuliuojančio vandens srautas, kuris visai neištrykšta į neregėtas aukštumas. Be to, atsiduoda siera kaip vanduo Paberžės tualete. Visgi gerti jį galima. Paragavau. Skonis kaip gazuoto vandens.

Sugrįžę dar užsukome į Billa supermarket’ą, kur viskas, tiesą sakant, taip pat kaip mūsų brangioj tėvynėj. Niekada nuvykę užsienin ir eidami į parduotuves nesitikėkite kažkokio europietiškumo, moderno ar šiaip kažko naujo. Kaip danguje, taip ir žemėje.

Vakare, jau pradėjus temti, išėjome su tėvais pasivaikščioti po Poprad’ą, sesę sėkmingai palikę tūnoti rpie kompiuterio viešbučio registracijoje. Vaikščiodami matėme tokius pat kaip Lietuvoje pijokėlius, kurie pučia į akį ant suolelio. Dar apėjome pagrindinę miesto aikštę, aplink kurią išsirikiavusios parduotuvės jau seniai buvo baigę darbą. Apskritai slovakai nepersidirba. Tik pas mus čia non stop kiaurą parą lietuvaičiai lenkia nugaras. Ten šeštą vakaro jau sunkiai berasi ką dirbant.

Grįžę nuvilkome sesę nuo kompiuterio, o ši man kaip didelę paslaptį pasakė, jog, kol sėdėjo registratūroje pro ją praėjo mūsų vadovė su tuo pačiu guralių prezidentu Janu, kurį minėjau ankstesniame įraše ir prisuokė, kad jie tikrų tikriausi meilužiai. Neva susikibę keliavo į vadovės kambarius. Tikėk tu čia ta sese, geras porą valandų prakirmijusią prie kompo…

Savo kambaryje dar įsijungėme televizorių, per kurį, yomayo, rodė senas krepšinio rungtynes. Kroatija- JAV, berods. Kiek paspitrėjau į savo mėgstamiausią visų laikų krepšininką Marko Popovič, išjungiau šviesą ir kritau į lovą, pervertusi porą Dalai Lamos knygos puslapių.

Jei perskaitėte paspauskite knopkę Patiko, net jei buvo priešingai, aš vėlei noriu sužinoti, kiek jūsų turėjo kantrybės perskaityti.

Sveiki,

Dabar turėjau progą permesti akimis porą savo pernykščių įrašų…

DĖL DIEVO MEILĖS, NESKAITYKITE JŲ.

Žinai, jog dabar suintrigavau taip, kad, veikiausiai, skaitysite. Ką dabar… Aš tik nesuprantu, kaip galėjau rašyti tokias blevyzgas… Dovanokite, skaitytojai. Tik tiek.

Rašiau kaip egzistencinė paauglė, perskaičiusi vieną Hemigvėjaus knygą, joje nė žodžio nesupratusi ir vis tiek nudavusia baisiai apsišvietusią, protingą ir turinčią užtektinai komptencijos moralizuoti visuomenę, o prie viso to numesti kelis miglotus sakinius, kurie per daug intymus šioms erdvėms, bandant suvaidinti paslaptingą ar dar kokią…

Brrr. Nejau ten aš?

Neskaitykit, jei ne dėl Dievo meilės, tai dėl savęs…

Gerą dieną,

Šįsyk apie trečią kelionės dieną.

2011.05.16

Ryte anksti budę nusimaudėm po dušu ir sukirtom pusryčius — dar vieną porciją dešrelių. Tai dar tiek laimės, kad šalia a la desertui būna padėtos bandelės, sviestas bei džemas, kas gelbėjo nuo ryškesnio bado.

Kai sulipome į autobusą, staiga kažkuriam toptelėjo, jog palikome striukes viešbučio kambarį. Na, panašiai kaip per Vienas Namuose: KEVIN!!! (STRIUKĖS!!!)

Taigi, jas pabėgėti ir atnešti teko garbė ne kam kitam, o man. Ot didi naujiena. Registratūroje pasiprašiau ne to rakto, kai užkilau liftu susivokiau tai. Turėjau leistis žemyn, iškišus liežuvį vėl baladotis į viršų ir sugrabalioti tas velnio striukes, be kurių, šventa tiesa, būtume sustirę į ožio ragą.

Pirma, ką tą dieną nuveikėme — išvažiavome į kalnus. Į pirmąją mano gyvenime viršukalnę, kurią įveikiau. Predne Solisko.

Šio kalno aukštis — 2117 m., kitur rašoma, kad 2093 m., bet šie duomenys netikslūs. Į 1800 m. aukštį mus pakėlė keltuvai, o likusius ~300 m. kopėme patys. Ir nors atrodo varganokai bei juokingai toks atstumas, tikėkite mano žodžiu, kalnuose tarp akmenų yra, ką veikti. Štai keletas nuotraukų:

Taip atrodo vasarą:

Taigi, palengva pradėjome kopti į viršūnę. Pradžia — vieni juokai, tik žiūrėti reikia, kur statyti koją, na, bet tolėliau… Uch, akmenys, akmenys ir akmenys. Ir ne taip, kad koks lietuviškas vieškelio akmenėlis; ne, kiekviename žingsnyje po puntuką. Čia internetiniai vaizdai:

Bet kuriuo atveju, fotoaparatas eilinį kartą geriausiu momentu išsikrovė. Bet net tai neatrodė svarbu, pirmą kartą gyvenime kopiant į kalną. Dieve, kiek erdvės! Tai neįtikėtina bei nepakartojama. Grožis. Iš didžiosios ,,G”. Jei tik leidžia galimybės, manau, kiekvienam žmogui reikėtų tai bent sykį gyvenime patirti. Lyg būtum paukštis.

Galiausiai pasiekėme viršūnę. Jergutėliau, koks tai jausmas! Vėjas ne šiaip pūtė, o atrodė, kad tiesiog nori mus nuvyti nuo viršūnės ir pasilikti su ja vienas. Išsitraukėme jogurtinio Milkos šokolado, kurio, kaip pasirodo, jau ir Lietuvoje yra. Taigi, valgėme šokoladą dviejų kilometrų aukštyje, pūtė siaubingas vėjas, o aš pakuždom deklamavau Širvį ir dar.

Čia vėlei internetinis vaizdelis, bet įdedu, kad pamatytumėt, kaip atrodo įkopimas į viršūnę:

Paskui leidomės žemyn. Va čia ir buvo didžiausias vargas. Bent jau kitiems. Aš net mažai baimės jaučiau, nes visą kelią atgal deklamavau Širvį ir dar, meldžiausi bei prisiekiau vieną dalyką. Tai buvo neįtikėtina.

Nusileidę išsyk užbėgome į chatą (taip, taip, kalnų nameliai vadinasi chatomis). Taip ji atrodo vasarą ir žiemą, tik tiek gaila, kad nuotraukos ne mano (vėl dėkui DURACELL šarminėms baterijoms, kurios nėra jau tokios patvarios, kaip skelbia rožiniai zuikučiai):

Taigi, mus prie tos chatos pakėlę ir paleido, o nuotraukoje viršutinėje matomas atstumas iki viršūnės ir buvo mūsų įveiktas.

Taigi, jei apie chatą, tai ji viena tų, kurios dirba kiaurus metus, kuriose galima apsinakvyndinti bei pavalgyti. Mes ten išgėrėme arbatos. Nepaprastai jauku gerti arbatą mediniame namelyje, kai už lango rūstauja vėjas, o kur akys užmato — ten kalnai.

Paskui vėl nusileidome tuo pačiu keltu, kuriuo keldamasi į viršų paniškai bijojau ir net buvau pravirkus; grįžtant atgal jau laikiausi santūriai, nors nei trosu, nei stulpais, nei sėdynėm nepasitikėjau.

Galutinai nusileidę, serpantinais išvažaivome prie Lenkijos sienos, Dunajeco upės. Iš ten išplaukėme tradiciniais slovakiškais plaustais minėtąja upe, kuri ir yra siena tarp dviejų valstybių. Plaukėme ~15 km, taigi maždaug 2 valandas. Mūsų, kaip čia pasakius, vedlys(?), plaustininkas(?), irkluotojas(?) pasitaikė labai charizmatiškas bei šnekus žmogelis. Tiesa, nors ir mūsų plaustas atsisakė anglų kalbpos ir stačiai privertė jį kalbėti rusiškai, iš to ir man buvo kiek naudos. Abu mes maždaug vienodai mokam rusiškai, na, jis daugiau, bet mano supratimui užteko.

Na, o štai kaip tai atrodo:

Tie vedliai(?), plaustininkai(?), irkluotojai(?) visuomet dėvi tradicines guralių liemenes bei skrybėles. Guraliai — tai slovakų tauta, gyvenanti būtent toje zonoje, prie lenkijos sienos, Dunajeco upės.

Žinoma, plaukiant tai bambeklei, kuri sėdėjo (vėl) man už nugaros, tai kelionė per ilga, tai mano galva ne vietoj, tai kojas spaudžia, tai vanduo per šlapias… Žodžiu, neduok pavalgyt, duok pasiskųsti. Urgzt. Laimei, nuotaiką taisė, savaime suprantama, vaizdai, gamta bei tas mūsų vedlys irklininkas, kuris kiekviename upės posūkyje ar ties išnirusia nauja uola rasdavo ką šmaikštaus pasakyti.

Grožis — protu sunkiai suvokiamas. Kad tai būtų tavo Žemėj, veržtųsi į tavo plaučius, akis… Viešpatie. Koks kūrinys!

Praplaukę iš dumblo susinešusius ,,krokodilą”, ,,vėžlį”, Uošvės, Trijų Karūnų, Kiaulės ir dar kitus kalnus, kiek apsitaškę vėsiu Dunajeco vandeniu ir smagiai prisijuokę, pasiekėme kelionės tikslą. Iš ten pėstute patraukėme į guralių prezidento Jano užeigą, kur, pagal programą, turėjo laukti piknikas, bet vietoj to grūdomės į vidų. O vidus buvo gausiai nukabinėtas žvėrių iškamšomis, paveikslais, žuvų trofėjais, medžio dirbiniais. Kiemas, aišku, ne ką prastesnis. O kas visą tai padarė? Guralių prezidentas Janas. Et, gaila Google’j visagalėj nėra jo nuotraukos. Tikras pagyrų puodas, na, bet tokio slaviško kraujo — nuoširdžiai geras. Ko tik ten neprisiklausėm. Tiesa, kad jis Prezidentas, tai dar nereiškia, jog ten būta kokių rinkimų ar dar kurio galo. Paklaustas, kaip jsi tapo Prezidentu, Janas atsako neprisimenąs, bet niekam neleidžia abejoti jo posto tikrumu.

Taigi, toje jo užeigoje skaniai pavalgėme tardicinių slovakiškų sūrių, virtinukų su grietine, o paskui, priklausomai nuo pasirinkimo, vietoje keptų nuostabių upėtakių arba kepto sūrio su totorišku padažu. Viskas fantastiškai skanu. Šalia vakarienės dar grojama gyva guralių muzika. Na, ji, aišku, linksma, slaviška, maloni ausiai, bet dainorėliai tai.. Būtų gal ir nieko, jei toje siaubingai kamerinėje erdvėje neįsijaustų ir neužtrauktų pusės natų taip, kad žmonės išsišieptų bei prisidengtų ausis.

Po šios smagios vakarienės pajudėjome viešbučio link. Kelionės buvo apie valanda, per kurią dar sustojome kalnų aikštelėje saulei leidžiantis. Net nenoriu žodžiais teršti to Grožio, ko jau kiek rpidirbau šiuose įrašuose, tai šįsyk tik paminiu faktą. Pamanykite patys, kaip tai turėtų atrodyti ir kokius jausmus kelti.

Nuotrauka iš interneto ir neatitinkanti vietovės.

Po to jau sparčiai sutemo. Galiorka visą kelią žvygavo iš savo primityvių bajerių, badė pirštais į tolumoje esančią žibintų eilę ir krykštavo, jog tai žvaigždės, kas visiems turėjo kelti baisiai daug gardaus juoko. Pravažiavome miestą, kurio centre yra kapinės, bet tai tik trumpam atitraukė mano dėmesį nuo pragariško karščio autobuse. Jei kuo ir galima skųstis šioje kelionėje, tai pasitaikiusiu autobusu su sutrikusia šildymo sistema. Nenorėdama tamstų atbaidyti nuo šios kelionės, jei susiviliojote, pasakysiu, kad tai nebeturėtų pasikartoti.

Grįžusi namo radau mielą naujo seno gitaros mokytojo A. K. žinutę, kurioje jis linki geros kelionės (atsakymas į mano atsiprašymą iš pamokos). Laiminga nuėjau miegoti, net neatsivertusi Dalai lamos išminties knygos.

Sveiki gyvi,

Taigi, tęsiu šitą atsiminimų ciklą, pereidama prie antrosios dienos, kuri buvo gerokai įdomesnė už pirmąją. Enjoy reading.

2011.05.15

Pusryčiai tame pačiame Dolny Kubin viešbutyje. Na, jeigu galima tai pavadinti pusryčiais. Gerai jau, galima, sutinku, bet… Vadinkit mane išpaikusia mergiote, bet kiek kratausi tų kontinentinių pusryčių — kokios trečios rūšies dešrelės, sudarytos iš tualetinio popieriaus, kiaulių kanopų ir kokio šimto skonio stipriklių, patiektos su gerai skiestu pomidorų padažu, jei pasiseka, dar ir garstyčiomis.

Pavalgę iškeliavome į Oravos pilį.

Gėdos stulpas

 Na, ji… Įspūdinga. Tiesa, jei jau reikėtų lyginti (šiaip tai, visai nereikia ir net nedora, bet..) su kokia nors mūsiška Trakų pilimi, tai pirmenybę teikčiau būtent pastarajai. Nors, kaip jau minėjau, Orava taip pat ganėtinai įspūdinga. Jau vien ką sako kraštovaizdis.

Kadangi pilaitė stovi ant nemenko šlaito, kiek sunkokai nusileidusi pajutau, kad.. Velnioniškai dreba kojos. Nekontroliuojamai. Na, žinote! Mama paprotino atpalaiduoti jas, nes ten mat neatiteko kraujas (še tau, baik vieną sykį medicinkę, tai paskui visą gyvenimėlį tas pats ir tas pats: I am very smart; iš tikrųjų tai aš labai myliu ir vertinu savo mamą).

Grįžtant pasitrynėm po suvenyrų krautuvėles, kuriose nebuvo nei vieno vienutėlio skirtuko. Kolekcionuoju skirtukus. Žinoma, atviručių, atsiprašau, bet kaip prišikta, o skirtuko — nė vieno.

(Nuotrauka neatitinka mano aprašomos tikrovės)

Bet kuriuo atveju, išvažiavome į Demaniovkos stalaktitų, stalagmitų ir stalagnatų urvus. Pakeliui nusnaudžiau posmelį, vos vos limpančiomis akimis išklausiusi vadovės pasakojimą apie Kruvinąją Grafienę — labai jau liaudiškai tariant, pusprotę kilmingą mergšę, kuri tikėdamasi amžinai likti jauna ir graži žudydavo jaunas, nekaltas merginas ir maudydavosi jų kraujyje.

(Ir vėl nuotrauka neatitinka tikrovės; grafienė gyveno kokiame XVII-XVIII a.)

Kai privažiavome reikiamą vietą, pasipylė tikra slovakiška liūtis, na, gal lietus. Šiaip ar taip, visi išsitraukė tuos patogius ploščius ir dar autobuse apsirengė.

Vairuotojas Gintaras kaip tikras džentelmenas išlipančioms moterims ištiesdavo ranką. Aš kaip feministė.. Na, gerai jau, iš tikrųjų vieną kartą jis kišo ranką, bet aš kažkaip, na, nesusigaudžiau, juk nė vienas vyras man taip nėra daręs, tai praėjau lyg niekur nieko, o po to karto ištiestos rankos jau ir nebesulaukiau.

Kildama šlaitu per lietų mažai ką gero įžiūrėjau, na, bet vienas gamtos stebuklėlis patraukė ne tik akį, bet ir objektyvą. Prašom pasižiūrėti ir pasigrožėti ar pasibjaurėti, priklausomai nuo skonio.

O dabar jau tikrai rimtai. Demaniovkos (Demanovo?) urvai… Na, žinote, kai to mokiausi geografijos pamokoje — visų tų stalaktitų, stalagmitų ir kito stala-galo — merdėjau iš nuobodulio ir varčiau akis kaip kokiam meksikonų seriale. O, kai visą tai pamačiau tomis pačiomis akimis… Mano galva, derėtų apie tai mokant ir nuvežti mokinius to pamatyti, antraip nėra prasmės išvis mokyti. Ir nuotraukos bus, na, lievos. Fotoaparatas vargiai užfiksuoja tą grožį. Bet štai pora nuotraukų, kurias suspėjau padaryti prieš išsikraunant fotikui anksčiau laiko.

(Paskutinė nuotrauka jau interneto duoklė)

Aš nemoku aprašyti, tad ir nesistengsiu, to grožio ir didybės. Tenai būdamas tiesiog sąmoningai ar nesąmoningai pradedi melstis. Žodžiai: Dieve, ačiū… Tai stačiai nepakartojama. Tenai vaikščiodama pro požeminę upę, ežerus, visas tas mineralų sanklodas… Tiesiog daug meldžiausi ir galvojau. Supratau, kad turiu tikėti kiekvienu žmogumi, kiekvienu reiškiniu, gamta… Kam įdomu, galėsiu plačiau. Visą apibendrinant, nuėjau kilometrą gan giliai po žeme, turbūt, kol kas įstabiausioje gamtos vietelėje ir įsimylėjau ją taip pat, kaip kalnus. Sugalvojau dar keletą crazy idėjų pakankamai tolimai ateičiai.

Išėjus dar lijo..

Dar patraukėme į suvenyrų krautuvėles. Ir vėl ta pati istorija — visko, ko nori, net to, ko nesugalvotum/neįsivaizduotum, tik ne skirtukų.

Iš ten išvažiavome į Bešeniovos terminius baseinus. Man tai dienai būtų užtekę ir urvų, bet kad jau tokia programa, tai tik pirmyn! Puikiai praleidau laiką bei pailsėjau.

Bešeniovos terminiai baseinai:

Tas rudas vanduo pimojoje nuotraukoje, galiu užtikrinti, tikrai ne srutos ar koks galas, o tiesiog mineralinis vanduo, trykštantis giliai iš po žemių maždaug 70 laipsnių. Paskui jsi būna atvėsinamas ir leidžiamas į tuos baseinus, ką labai vertina minios turistų, kurie ten gydosi bei sveikatinasi. Mano patirtis parodė, kad, na, vanduo tikrai karštas. Dar tiek laimės, jog lauke buvo slovakiškai vėsu, o, jei taip dabartinėje lietuviškoje temperatūroje, tai, žinote… Šiaip įdomus kvapas vandens; jis mažumėl griaužia odoje nubrozdinimus ar kitas žaizdeles. Na, kai tai pasitaiko, galbūt, tik kartą gyvenime, labai malonu. Teisybė, viduje vanduo visiškai įprastas bei normalus.

Po šių vandens procedūrų išvykome į viešbutį berods dešimtame pagal dydį Slovakijos mieste Poprade.

Čia ir likome iki kelionės galo. Iš vienos pusės buvo internatas, iš kitos daugiabutis, taigi naktinio žmonių stebėjimo netrūko.

Visgi akis labiau traukė kitas vaizdas pro langą:

Išsikrovę daiktus išvažiavome praleisti vakaro Koliboje Stara Lesna — tradicinėje slovakiškoje užeigoje (?), na, panašu į mūsų Bernelių Užeigą, tik tiek, kad Koliboje gyvai groja čigonai, visai kita, jauki, miela atmosfera bei, suprantama, maistas.

Muzikantai. Ne mano daryta nuotrauka, bet padorios kokybės, kad jūs galėtumėte pamatyti mano mėgstamiausią čigoną, kokį kada esu sutikusi — tas su smuiku. Na, žinote, virtuozas. Be bajerio. Nepakartojama. Ypač žavinga tai, kad, tubūt, tik kokia pora čigonų yra baigę muzikinę mokyklą, bet groja dieviškai. Prigimtis, matyt, tokia. Žodžiu, su šiuo čigonu mes labai maloniai bendravome žvilgsniais. Ne, jokio flirto ar dar kokio galo, ne, tiesiog malonus bendravimas. Ir dar. Anksčiau purkštaudavau dėl to naujo romų pavadinimo čigonams. Bet po to vakaro išties norėjau jį vadinti būtent romu, o ne čigonu. (Noras dar nieko nereiškia).

Padengtas stalas.

Tradicinis slovakiškas avių sūris Bryndza ir specifinis jo valgymo būdas.

Tatranskij čaj. Stprus alkoholis Tik Suagusiems. Kiek pamenu, 70 laipsnių. Užtat kvepia kaip obuolių pyragas ir skonis, sakė, geras. Ką gi, belieka tikėti žodžiu.

Sriuba.

Paskui buvo gausi porcija mėsos — kažkoks vėrinukas bei nemenka vištos kulšis, ko nenufotografavau.

Tuomsyk Kolibos interjero dalis — šimtai prismaigstytų kaklaraiščių. Ir įdomūs papročiai. Išties ateiti į Kolibą su kaklaraiščiu — nepadoru, o to nežinantiems gerai atsirūgsta. Vakaro gale prieina šeimininkas su visa ceremonija, pykšėdamas iš garsinio šautuvėlio ir visų akivaizdoje peiliu nurėžęs kaklaraištį, prismeigia jį ant staktos, gegnių ar dar kažin kur. Taip nukentėjo ir vairuotojas Gintaras..

Na, o čia desertas. Teisybę šnekant, slovakai kiek susipykę su jais. Čia matomas patiekalas — virtinukai su aguonom ir kokiu arbatiniu šaukšteliu tirpstančios, beskonės plaktos grietinėlės. Nesakau, kad neskanu, bet desertas… Na, matyt, esu labai jau išpindėjusi smaližė.

Taigi. Po vakarienės grįžome viešbutin. Jau nieko neprisimenu.

Taigi, sveiki gyvi, po šitiek nerašymo laiko vėl užklydę į mano kuklų blog’elį. Klausydamasi eurovizinės islandų dainos, pradedu atsiminimų ciklą apie kelionę į Slovakiją. Gal kam pravers keliaujant į tą patį kraštą, o kad ir ne, noriu pati sau turėti atsiminimų užrašytų. Tad smagaus skaitymo  (ieškokite skėčio ikonėlės ;DD)!

2011.05.14

Atsikėlėme anksti. Kai sakau anksti, tai reiškia žiauriai anksti: dar prieš penktą ryto ir po pusvalandžio išvažiavome į Kauno pilį su šeimos draugu, kuris nuolatos į visą mūsų šeimą kreipėsi ,,vaikai”, kas kiek juokino. Prieš įsėdant į automobilį, pauosčiau alyvas prie namų. Sakiau, jei kada turėsiu savo žemės kampelį, apsodinsiu jį alyvomis ir svaiginsiuos aromatu. Taigi atvykome į rytinį miegantį Kauną, kuris štai taip užfiksuotas mano fotoaparato:

Pralaukę keletą šaltų minučių aikštelėję, įsėdome į atvažiavusį autobusą, kuriame vadove prisistatė Dalia. Pajudėjome Marijampolės link. Pasitaikė pamatyti keletą rytinių paukščių, kurie žvejojo ar šiaip stūmėsi dviratį. Bėda ta, kad autobuse užvirė toks karštis, kad neįmanoma buvo sėdėti ramiai. Nusimoviau visus bereikalingai šiltus rūbus ir jau piktai žvairavau į vairuotojus, neužsukančius tos sumautos šilumos.

Sustojome prie Lietuvos-Lenkijos sienos, iš kurios realiai jau senokai nieko nelikę (kalta Šengeno erdvė). Nuėjome į tualetą. Trisdešimt žmonių į vieną. Bjaurus reikalas, turiu pasakyti, tie tualetai - tampaisi kvailoje eilėje geras dešimt minučių, o paskui net neturi kuo rankų nusiplauti.

Vairuotojams buvo pasakyti priekaištai dėl šilumos (išvadų jie nepadarė).

Privažiavome Augustow - absoliučiai tranzitinį miestą, šitaip pavadintą didžiai nusipelniusio Žygimanto Augusto garbei. Vadovė šiek tiek apie jį papasakojo. Bet užrašyti tai nematau reikalo. Taigi pereinu prie avarijos kažkur netoli Varšuvos ir dėl to susidariusio kamščio. Apskritai, jei kam rūpi mano nuomonė, kurią šiaip ar taip bruku kaip kvailelė, tai lenkams trūks plyš privalu nusitiesti kokį aplinkelį prie Varšuvos.

Tiesa, pirmąsyk pravažiavau pro Varšuvos centrą, visados iki tol aplenkdavome jį ir dardėdavome Varšuvos Palemonais ir Slabotkėm, kur kaži ko neprižiūrėsi. O centre matyti išvaizdūs dangoraižiai, Stalino pirštas, universitetai ir pusnuogių žmogelių reklamos.

Tiesa, keliavau su įdomia žmonių kompanija. Joje buvo ir keletas šmaikščių, bet kiek atgrasokų turgaus moterėlių, pora tokių tikrų suvalkiečių, saujelė kuklių tylenių, garsiau nei garsiai iš bet ko besikvatojanti galiorka, vo bičas su savo žmona ligone bambekle, išėjusia iš veido. Jie sudarė pagrindą mano žmonių stebėjimams, juokui bei nervams.

Papietavome kažkokioje pakelės kavinėje, kurioje tiekė arkliškas porcijas, laimei, skanias. Pavalgėme. Po to dar keletą kartų stojome degalinėse, kas visiškai neverta jūsų dėmesio.

Autobuse vėlei buvo žvėriškai karšta, užtat pro langą pamiškėse jau buvo galima išvysti gerą grupę gerųjų ponių arba tiesiog prostitučių, kas buvo išties įdomu, tačiau susilaukė tikros kakofonijos autobuse; kakofonijos moterų balsų, kurios purkštavo, kokios jos bjaurios, baisios, šlykščios ir dar kokios tik nori.

Visgi paskui pradėjo keistis kraštovaizdis, o konkrečiau reljefas, kilo kalnai ir kelionės pabaiga atrodė arti. Taip tik atrodė, dar gerai prasėdėjom. Pro langus lėkė vaizdai lenkšiškos architektūros, miestų, kaimų, žmonių ir t.t. Turiu pastebėti, kad tos jų kapinės - visiška beskonybė. Visos pilkai juodos arba juodai pilkos ir apkrautos, ką jau ten, perkrautos plastmasinėmis ryškiomis spalvomis, nuo kurių, dievaži, galėtum ir akis išsinarinti.

Kirtome Lenkijos-Slovakijos sieną, kurios taip pat tik kone pamatai belikę.

Tiesa, prieš kertant sieną, jau beveik prie jos, Freddie M. man priminė apie save, turbūt, per seniai kalbėjomės.

O priminė taip: sėdėjau, kęsdama karštį, kartodama naują mantrą apie… Tą Patį Tu man kaip kalnai… Ir kaip tik tada tylutėliai išgirdau grojant ,,Show must go on”, o pro langą pralėkė reklama Merkury Market’o.

Nusišypsojau Fredžiui ir persimetėme pora žodelių. Apie Tą Patį.

 Labai žavėjausi kalnais. Vėl užvedžiau seną šneką, kad kada nors turėsiu mažulytį namelytį kalnuose, į ką mama atsakė skeptiška šypsenėle ir atodūsiu.

Galų gale atvažiavome į Dolny Kubin miestelį, kuriame pirmą naktį nakvojome. Vaizdai Dolny Kubin ir paties viešbučio:

Tenai, žinoma, tiesiog privalėjau žiūrėti Euroviziją, į kurią kaip tik laiku spėjome po 16 valandų kelionės.

Galo vos vos sulaukiau, kone įrėmusi tarp akių vokų degtukus - taip povė miegas. Na, bet Eurovizija - dalykas toks šventas kožnam lietuviui, kuris nė sykio jos nelaimėjo: o gal šiemet?

Labiausiai vertinu danų, islandų, suomių, rumunų, estų, latvių ir gal dar italų dainas. Na, aišku, mes - savam stiliui. Bandom kažkokiu retkarčiais išties, dažniausiai neva  aukštu muzikiniu lygiu, kuris Europai nė iš tolo neįdomus. Šou nemokame suorganizuoti, nors tu užmušk, tai ir sėdim trečiam dešimtuke. Oh well..

Taigi, išsikankinusi iki vėlumos ir nieko gero iš rezultatų nesulaukusi, tiesiog smigte susmigau į pagalvę.

Iki kitų dienų įrašų.

Sveiki,

Šeštadienį pirmą kartą išgirdau Mindaugą Ancevičių. Festivalyje Po Festivalio. Nuo pirmų žodžių daina ,,Kvailute mieliausia”… Įsikibo į širdį. Palyginus neseniai, bet visgi nusprendžiau žiauriai saikingai vartoti žodį ,,nuostabus”, nes paskui jis tiesiog praras prasmę ir dar nieko navadinau Nuostabiu ar Nuostabia nuo to apsisprendimo, bet tą dainą galiu. Ir dabar jos klausausi. O kuo ji mane taip sužavėjo? Paklausykite, nežinau.. Nežinau, galgi ir nėra tam abejingų žmonių.

http://www.youtube.com/watch?v=znPuKBRPl7c&feature=player_embedded#at=17

Mane vėjas ištiesins, ne grabo lenta…

O gyvenu kaip?.. Žinoma čia toks klausimas, kad, taip sakant, vienai pačiai ir įdomus, bet atsakysiu, ko man dar tada čia valkiotis po visokius Blog’us.

Na, imu suprasti, ką reiškia tie senolių bei biologijos mokytojos pasakymai ,,traukia prie žemės”. Šiandien vos ant kojų pastoviu ir šiaip pastoviai jaučiuosi kažkaip nuvargusi.

Na, artėja gimtadienis. Ir tai man anaiptol nespaudžia džiaugsmo ašarų. Jokių ašarų nespaudžia. Kol kas. Jergutėliau, juk pasenstu dar vieneriais metais. Palieku dar vieną etapą, kurio dar neišėjusi ilgiuosi. Per šią gimimo dieną man svarbiausia bus tik išgerti arbatos ir nuoširdžiai pasišnekėti. Nuoširdžiai visame tame dirbtiniame gimtadienio dėmesyje, kai pusė pažįstamų jaus pareigą labintis, spausti ranką, sveikinti su tokia a la švente ir…

Jergau, jaučiuosi tokia išvargusi, kad net nebaigiu sakinių. Į ką tai atves nežinau. Juk dar kaip kokia Barbė Devyndarbė apsiimu festivalio ar tai kokio ten konkurso organizavimu. Tikroji priežastis ta, kad, dievaži, kažką organizuodama jaučiuosi kaip žuvis vandenyje. Pats festivalis — be abejo, įdomu ir visa kita, bet jaučiu liguistą, apysveikį pasitenkinimą susisiekinėdama su žmonėmis, kviesdama juos, pirkdama visokius daiktelius tam reikalui kaip gėlės, rėmai, popierius ir pan., kabinėdama skelbimus, lakstydama iš vieno kultūrnamio galo į kitą su visokiais nerangiais dalyviais, nežinančiais, kur reikėtų persirengti ir taip toliau. Nors dažniausiai po visokių tokių darbelių griūnu į lovą švinine galva, bet pasitenkinimas yra Tiek ir užtenka.

 Ir dar ta gitara, ir dar Teatro festivaliai du ant nosies kabo, kuriuose jau dalyvauju… Kokio velnio aš jums pasakoju, dabar susizgrimbu, bet nesuprantu. Reikia kažkur juk išsiverkti, kokia AŠ Didelė Nelaimėlė ir kaip jūs turite Didžiai Manęs Gailėtis. Estúpido, kaip meksikonų serialuose sako.

Užtat, kad jau abigiu, linkiu perskaityti ,,Vakarų fronte nieko naujo”.

Tiek šios dienos evangelijos, kaip istorijos mokytojas pabaigia savo pamokas.

L.

Sveiki,

Nesu labai protinga ir visai neišmanau, kaip per tokį laiką mano Blog’e priviso tiek visokių anglakalbių su kažką pirkti/parduoti siūlančiais nick’ais. Jei nesuprantate, galite pasižiūrėti į mano įrašą ,,Kroatija’10 [2 diena]”. Siaubas, kas ten darosi!

Bet ne apie tai įrašas.

Ar jums buvo kada, kad įsižiūrėjote kokį nepaprastą, stebuklų pilną, žodžiais neapsakomą žmogų, o paskui sužinojote, kad jis miręs?

Man buvo. Ne kartą.

Saulius Mykolaitis, Freddie Mercury, John Lennon, Jimi Hendrix…

Dabar kaip tik dainuoju su Mykolaičiu.

Mano Dievas žolėj,

Mano žiogas ore,

Mano stygos danguj, stygos danguj,

Mūza delne.

Nors viena mano draugė muzikontė, baigusi kažkokią apdulkėjusią muzikos mokyklą, grojanti viskuo, ypač nervais ir dar dainuojanti, veikiausiai, rėžtų, jog neturiu balso.

Bet ir ne apie tai įrašas.

Vakarykštė diena buvo nuostabi. Susigalvojau su drauge rašyti pjesę. Tikrą pjesę, gal net ir gerą. Taip pat buvau parašiusi laišką Rimantei Valiukaitei. Ir ji taip mielai, nuoširdžiai atrašė, pakėlė ūpą visai savaitei. O manaiu, jog tebrūkštelės atsainų padėkojimą ir pabers, kad neturi laiko. Ji žavinga moteris, labai žavinga. Ne todėl, kad man atrašė. Be jos lietuvių tauta buvo daugiau ar mažiau nuskurdusi. Mano galva. Ką retai galima taikyti kitiems aktoriams.

Kadangi nuotaika buvo išties gera ir dėl to, kad perskaičiau Vilniaus knygų mugės svetainėje kažkokį miglotą tekstą, kuriame buvo paminėta Kevin Brooks pavardė. Maniau, jog nuvirsiu nuo kėdės. Tučtuojau dingo kažkokia kvaila baimė parašyti jam. Puoliau prie Facebook’o — bent šį sykį tikrai naudingo — ir išdėjau lauke Message sutrumpintą susižavėjimo tiradą, tuo pačiu pakalusdama, ar jis bus Vilniuje.

Šiandien gavau atsakymą: taip. Pirmą kartą Lietuvoje. Pasiteiravo ar matys mane ten.

Cha! Nuo ryto iki vakaro!

Beje, gal jūs nežinote, kas yra Kevin Brooks?

Tai rašytojas — mano didžiausias autoritetas šioje srityje, parašęs ir mano mėgstamiausią knygą ,,Lukas”.

Skaitau ją šiuo metu antrąsyk. Ir jau šįsyk atrandu naujas spalvas. Šįsyk suprantu, kad Lukas visai ne toks, kokį jį įsivaizdavau užpernai skaitydama pirmąsyk. Ne. Dabar aš jau pažįstu Luką. Gyvą ir tikrą. Beveik tokį patį, labai panašų kalbėjimo maniera, manau, ir vidiniais išgyvenimais, jausmais, aprašomą knygoje. Tai nuostabu. Prieš miegą skaitant tarsi susitikti su Luku kasvakar.

Tai štai, o viso to autorius mano mylimas Kevin Brooks.

Bet įrašas ir ne apie tai.

Turiu keturias dideles svajones. Dvi iš jų galiu pasakyti.

1. Surengti teatrų festivalį.

2. Prikelti kultūrnamį gyvenimui.

Kitas dvi pasilaikysiu sau.

Tačiau ne apie tai šiame įraše.

Vėl atradau James Blunt. Savo mylimą, be galo mylimą atlikėją bei dainų autorių su jo man šventomis dainomis.

Ir net ne apie tai šitas įrašas.

Jis apie nieką. Tiesiog mano dalykai, kuriuos myliu.

P.S. Jei perskaitėte tai, būkite malonūs, paspauskite Patinka, net jei buvo priešingai.

P.P.S. www.formspring.me/nezvaigzde

Sveiki,

Šiandien buvau Laikinojoje Sostinėje, kuri, teisybę pasakius, nėra taip jau toli. Tik vienas autobusas arba mikriukas — netolygu, kiek esi pasirengęs mokėti ar nemokėti visai. Kiek sykiu bevažiavau, tiek nėsyk nemačiau nė vieno pikto dėdės ar tetos, prašančio rodyti savo bilietėlį.

Ką aš veikiau Laikinojoje Sostinėje? Kaip ir kiekvienas save gerbaintis Kauno raj. gyventojas, užklystantis į Kauną, važiavau į Akropolį. Šioje vietoje pasigirsta angelų choras ir gražioji pasakos dalis baigiasi.

Važiavau ten nežinia kodėl su buvusia bendraklase, kuri dar pasikvietė savo naujausiąją simpatiją, meilę ar kaip ji ten vadina — galų gale, mažas skirtumas, jei ji visvien suka galvą, kaip čia atsisėdus dar kitam ant kelių. Ji tikrai žavinga, protinga bei charizmatiška, tačiau nuo pat susipažinimo sugebėdavo mane išvesti iš kantrybės per rekordiškai trumpą laiką, kurį retai kada pagerina net mano tikra sesuo.

Tiesa, su mums dar važiavo tos jos meilės draugas/jos kaimynas, kurį pažinojau, bet ta pažintimi ne itin džiaugiausi.

Tik pamanykite, važiavome žaisti boulingą ir biliardą. Na, gal jūs pasakysite, kokio velnio man to prisireikė? Man, šitai visai neakropoliškai mergai? Niekaip nesupratau ir nesuprantu ligšiol. Na, bent jau nuveikėme vieną gerą dalyką — aplankėme knygyną.

Labai viso šito gailėčiausi, jei nebūtume praspūdinę pro Laisvės alėją, kurioje, jergutėliau, galėčiau tiesiog gyventi ir nebūčiau gavusi nematerialiai gražią dovaną iš tosios draugės.

Važiuodama namo ne pirmąsyk supratau, jog sėdžiu ne savose rogėse. Tiksliau, supratau jau anksčiau, bet autobuse pripažinau. O kur, po galais, tos mano rogės? Kitąsyk atrodo, jog žinau, bet nesinori Dievo juokinti savo planais bei išvedžiojimais. Visvien tik Jo valia.

Taigi.

Vis dar taigi.

Turiu tiek gražių idėjų, kad net maga.. Maga — ką? Na, tikriausiai, nubėgti pas kultūrnamio direktorę į kabinetę, viską nušluoti nuo stalo, trenkti per jį kumščiu ir išrėkti, kad ji marina mūsų miestelį kultūros badu ir kad mes pasiruošę bei pasiryžę tiekti tiek jaunatviškumo, energijos, menų, teatrališkumo, dain. poezijos ir kino, kiek tik tie mūsų miestelėnai gebės apžioti.

Tataigi, taip veikia ta Masalskio biografija. Visiems ir kiekvienam patariu, rekomenduoju, jei norite pagauti įkvėpimą, mūzą už sparno ar tiesiog pritvinkti tokių idėjų, kad paskui už ankstesnes, ikimasalskines net gėda žiūrėti, D. Šabasevičienės ,,Valentinas Masalskis: ieškant teatro”.

Jo dieviškos, jaudinančios akys… Mano guru.

Tai… Gal užteks tuomsyk?

L.